Full text

Civilinė byla Nr. e3K-3-438-415/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22813-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4; 2.5.8.3; 2.5.8.10; 2.5.8.11.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. S. ir trečiųjų asmenų K. S. bei J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovui „Danske Bank A/S“, veikiančiam per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, dėl būsto kredito sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, vienašališko būsto kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, būsto kredito sutarties pripažinimo galiojančia ir vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų,: K. S. ir J. S..

Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teismo pareigos ex officio (savo iniciatyva) patikrinti būsto kredito sutarties sąlygą dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį vartotojų teisių gynimo aspektu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 9 dalis) ir dėl teismo pareigos įvertinti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu nustatymo kriterijus.

2. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis 2008 m. sausio 16 d. būsto kredito sutarties Nr. BPGEL250803032 nuostatas, įtvirtintas 57.1 punkte, ta apimtimi, kuria jos suteikia teisę atsakovui nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti grąžinti prieš terminą visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nurodytus mokėjimus net ir tuo atveju, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui kredito dalies, kuri, lyginant su viso negrąžinto kredito suma, sudaro nedidelę dalį ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas; atsakovo 2014 m. kovo 18 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. vienašališką 2008 m. sausio 16 d. būsto kredito sutarties Nr. BPGEL250803032 nutraukimą pripažinti neteisėtu ir pripažinti šią sutartį galiojančia; panaikinti Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės 2015 m. liepos 3 d. išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. DJ-4195).

3. Ieškovė 2008 m. sausio 16 d. su AB „Sampo“ banku (kurio teises perėmė atsakovas „Danske Bank A/S“, veikiantis per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą) sudarė būsto kredito sutartį Nr. BPGEL250803032, pagal kurią ieškovė pasiskolino iš banko 202 734 Eur butui, unikalus Nr. 4400-1017-8219:2507, esančiam Vilniaus r., Gilužio k., Slėnio g. 2-1 įsigyti ir apdailos darbams atlikti. Ieškovės prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas minėtas butas bei sudarytos laidavimo sutartys su trečiaisiais asmenimis K. S. (ieškovės sūnumi), J. S. (ieškovės sūnaus sutuoktine), S. R. ir Z. R.. Su pastaraisiais dviem laiduotojais laidavimo sutartys buvo nutrauktos.

4. Mokėjimus pagal būsto kredito sutartį vykdė trečiasis asmuo K. S., tačiau 2013 m. jis susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl to 2014 m. kovo 18 d. susidarė 6000 Eur skola. Bankas pateikė pretenziją ieškovei reikalaudamas padengti skolą iki 2014 m. balandžio 19 d., nurodė, kad kitaip nutrauks sutartį nuo 2014 m. balandžio 19 d. Ieškovė 2014 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą leisti susimokėti skolą per 6 mėnesius. Bankas 2014 m. balandžio 29 d. pateikė ieškovei pretenziją sumokėti 6 200 Eur skolą iki 2014 m. gegužės 30 d., kitaip kredito sutartį vienašališkai nutrauks nuo minėtos datos.

5. Laiduotojai su banku susitarė, kad padengs skolą per 12 mėnesių. Per laikotarpį nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2015 m. birželio 30 d. ieškovė sumokėjo bankui 16 843,45 Eur. Nepaisant to, 2015 m. balandžio mėnesį banko atstovai laiduotoją K. S. paragino paskolą restruktūrizuoti. Ieškovė ir laiduotojai 2015 m. balandžio 20 d. paprašė banko leisti padengti įsiskolinimą per 12 mėnesių. Laiduotojas K. S. 2015 m. gegužės 8 d. banko paprašė į ieškovės pasiūlymą pateikti atsakymą raštu. 2015 m. gegužės 11 d. banko atstovas elektroniniu laišku pareikalavo padengti pradelstą skolą. 2015 m. gegužės 15 d. bankas kreipėsi į notarą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.

6. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir banko susiklostė sutartiniai kredito vartojimo teisiniai santykiai. Bankas pranešimuose neįvardijo, kokiu teisiniu pagrindu remiantis nutraukia su ieškove sutartį, tačiau ieškovė mano, kad bankas rėmėsi sutarties 57.1 punktu, kuris leidžia bankui nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas sutartyje nurodytais terminais nesumoka bet kokios sumos, mokėtinos pagal sutartį, dalies. Paties banko elgesys patvirtino, kad jis ieškovės nesumokėtos sumos nelaikė esminiu sutarties pažeidimu, nes po banko rašte nurodyto galutinio skolos padengimo termino (2014 m. gegužės 30 d.), bankas dar vienerius metus nesiėmė jokių priverstinio išieškojimo veiksmų, o leido ieškovei dar metus mokėti įmokas ir dengti skolą. Taip ieškovė, padedama laiduotojo K. S., per vienerius metus sumokėjo bankui 16 843,45 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 2008 m. sausio 16 d. būsto kredito sutarties Nr. BPGEL250803032 nuostatų, įtvirtintų 57.1 punkte, pakeitimo paliko nenagrinėtą, kitą ieškinio dalį tenkino. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.223 straipsnio 3 dalimi, ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per 30 dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad ji su prašymu dėl būsto kredito sutarties 57.1 punkto pakeitimo kreipėsi į atsakovą, teismas sprendė, kad ieškovė nesilaikė privalomos šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka, kreipdamasis su atitinkamu prašymu į atsakovą. Dėl šios priežasties teismas ieškinio reikalavimą pakeisti būsto kredito sutarties 57.1 punktą paliko nenagrinėtą.

8. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo būsto kredito sutarties 57.1 punkte įtvirtintą atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, skolininkui sutartyje nustatytu terminu nesumokėjus sumos (kurios dydis neįvardytas ir vien iš šios sutarties nuostatos nėra aišku, dėl kokios sumos – didelės, vidutinės, mažos – sutarties šalys buvo susitarusios), ex officio pripažinti nesąžininga ir negaliojančia kaip visa apimtimi pažeidžiančią vartotojos interesus (CK 6.2284 straipsnis).

9. Atsižvelgdamas į minėtu ieškinio dalyku siekiamus sukurti teisinius materialinius padarinius, taip pat įvertinęs aplinkybę, kad net iš atsakovo atsiliepimo neaišku, kada jis pats laikė būsto kredito sutartį nutraukta, teismas padarė išvadą, kad ieškovė minėtu ieškinio reikalavimu prašė atsakovo 2014 m. balandžio 19 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. atliktus vienašališkus būsto kredito sutarties nutraukimus (apie kuriuos ieškovei buvo pranešta 2014 m. kovo 18 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. pranešimais) pripažinti negaliojančiais.

10.Teismas pažymėjo, kad bankas ieškovei siųstuose 2014 m. balandžio 19 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. pranešimuose apie vienašališką būsto kredito sutarties nutraukimą neįvardijo konkretaus sutarties punkto, kuriuo remdamasis sutartį nutraukia.

11.Teismas, įvertinęs ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą bei atsakovo atsiliepimo argumentus, byloje dalyvaujančių asmenų žodinius paaiškinimus padarė išvadą, kad byloje vyko ginčas, ar atsakovas teisėtai pasinaudojo CK 6.217 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalies teise vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

12.Teismas analizavo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį. Pirma, teismas sprendė, kad sutarties nutraukimo momentu buvusi negrąžinta apie 6000 Eur dydžio suma, kuri susidarė ne dėl visiško ieškovės pareigų nevykdymo, o tik dėl netinkamo vykdymo, negali būti vertinama kaip esminis atotrūkis tarp pažadėtojo ir faktiškai atlikto sutarties įvykdymo. Antra, teismas, įvertinęs susidariusios skolos dydį, kuris atsirado už ne visą vienerių metų laikotarpį, taip pat įvertinęs tai, kad sutartis buvo sudaryta iki 2033 m., sutarties įvykdymas iš ieškovės pusės buvo užtikrintas laidavimu ir turto įkeitimu, sprendė, kad minėtos skolos susidarymas, kurią visą sutinka padengti ieškovė tuo atveju, jei bankas jai toliau leis vykdyti sutartį, nesuponuoja atsakovo intereso vykdant prievolę praradimo. Trečia, ieškovė, vertinant jos kaltės formą dėl prievolės neįvykdymo, žodžiu paaiškino, kad 2013 m. jai buvo diagnozuota liga – vėžys, kurią ji turėjo gydytis ir tam skyrė visas lėšas; šiuo metu ji yra pagijusi, vėl dirba ir gauna pajamas, kurios pakankamos įmokoms bankui sumokėti. Trečiasis asmuo K. S. taip pat žodžiu paaiškino, jog visas lėšas skyrė ieškovei gydyti ir prižiūrėti. Trečiojo asmens K. S. įmonė 2012 m. patyrė bankrotą dėl verslo partnerio nusikalstamų veiksmų. Iš šių aplinkybių teismas darė išvadą, kad nėra ieškovės ar trečiojo asmens tyčios, siekiant sąmoningai vengti vykdyti sutartines prievoles bankui. Ketvirta, atsakovas nepateikė įrodymų, kad būsto kredito sutarties sudarymo momentu ieškovės ir trečiųjų asmenų finansinė padėtis iš esmės buvo geresnė nei 2014 m. balandžio mėnesį sutarties nutraukimo momentu ar bylos nagrinėjimo momentu. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismas darė išvadą, kad ieškovo ir trečiųjų asmenų finansinė padėtis nėra bloga. Penkta, nagrinėjamu atveju būsto kredito sutarties nutraukimas ir buto, kuriame gyvena tretieji asmenys su nepilnamečiu vaiku Ugne – A. S., priverstinis pardavimas iš varžytynių sukels neproporcingai didelius nuostolius ieškovei ir tretiesiems asmenims, palyginti su jų padarytu sutarties pažeidimu.

13.Teismas, patenkinęs savarankišką ieškinio reikalavimą dėl vienašališkų sutarties nutraukimų pripažinimo negaliojančiais, tenkino kitą ieškinio reikalavimą – panaikino 2015 m. liepos 3 d. išduotą Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Dainoros Jievaitytės atstovės Erikos Matusevičiūtės-Lukšienės vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. DJ-4195) dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.

14.Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 31 d. sprendimu skundą tenkino, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškovės ieškinį atmesti.

15.Teismas nurodė, kad ieškovė įsipareigojo tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal ginčo kredito sutartį. Šio įsipareigojimo nevykdymas yra aiškiai apibrėžtas kaip esminis sutarties pažeidimas, kuris suteikia bankui teisę pasinaudoti viena iš savo teisių gynimo priemonių – sutarties nutraukimu prieš terminą. Kolegija sutiko su atsakovo pozicija, jog jam yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Tarpiniai paskolos dengimo terminai negali būti pripažįstami neesmine sąlyga, nes ilgalaikės paskolos tikslas yra nuolatinis, periodinis paskolos grąžinimas. Esminis sutarties pažeidimas vertintinas pagal pažeidimo faktą, o ne mastą.

16.Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais.

17.Ieškovė pažeidė sutarties nuostatas – vėlavo mokėti įmokas daugiau nei 300 dienų, jos skola sudarė daugiau nei 6 200 Eur. Akivaizdu, kad toks nuolatinis prievolę pažeidžiantis ieškovės elgesys yra esminis sutarties pažeidimas, kadangi bankas negavo to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat banko teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų buvo neįgyvendinti dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, be to, toks ieškovės elgesys davė pagrindą bankui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje (CK 6.217 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.Kasaciniu skundu ieškovė ir tretieji asmenys prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas padarė materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

2. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje teismas konstatuoja, jog šalims sutartyje susitarus dėl kokių sutarties pažeidimų bankas įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, nėra poreikio tikrinti, ar tas sutartyje nurodytas pažeidimas buvo esminis CK 6.217 straipsnio 2 dalies prasme, yra priimta pažeidžiant materialinės teisės normas (sutarčių aiškinimo principus CK II dalies XIV skyrius; CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei proceso teisės normas (išvada nemotyvuota ir nepagrįsta konkrečiomis sutarties nuostatomis; CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (ex officio neįvertintos sutarties sąlygos, leidžiančios vienašališką sutarties nutraukimą, teisėtumo ir sąžiningumo aspektais); (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis, CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas (CK 6.217 straipsnio 2 dalis, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes spręsdamas sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu klausimą, nesivadovavo visais penkiais įstatyme įtvirtintais kriterijais, be to, pažeidė ir proceso teisės normas, nes, kai kuriuos kriterijus tik pacitavo, tačiau nemotyvavo savo išvadų dėl jų pripažinimo įrodytais (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, nors ir pripažino, kad toks banko teisių gynimo būdas sutartimi buvo nurodytas tik kaip vienas iš keleto teisių gynimo būdų (sutartyje buvo nurodytas ir papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pareikalavimas), tačiau nepagrįstai nesivadovavo sutarties išsaugojimo principu, taip nukrypdamas nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009).

5. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys kredito sutartyje susitarė, jog ieškovės įsipareigojimo tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal ginčo kredito sutartį nevykdymas yra aiškiai apibrėžtas kaip esminis sutarties pažeidimas, kuris suteikia bankui teisę pasinaudoti viena iš savo teisių gynimo priemonių – sutarties nutraukimu prieš terminą.

6. Kasatoriai sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais, paremtais CK 6.217 straipsnio 5 dalies aiškinimu, jog šalims susitarus, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šioje srityje, pats nuo jos nukrypo, nes pripažinęs, jog šalys kredito sutarties 57.1 punkte susitarė dėl vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų, ex officio neįvertino šios sutarties sąlygos teisėtumo ir sąžiningumo vartotojų teisių aspektais, kaip tai nurodoma teismams daryti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

7. Iš pirmosios instancijos teismo išvados galima spręsti, kad, teismo nuomone, tam tikra apimtimi (nors ir ne visa) būsto kredito sutarties 57.1 punkte įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai nutraukti sutartį, pažeidžia vartotojo teises. Kadangi pirmosios instancijos teismas sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu CK 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindu, o bendras bylos baigties pirmosios instancijos teisme rezultatas ieškovę bei trečiuosius asmenis tenkino, jie neskundė šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, nors ji yra nekonkreti ir paliekanti abejonę, kokia apimtimi sutarties sąlyga vis dėlto pažeidžia vartotojų interesus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime šios sutarties sąlygos ex officio nepagrįstai apskritai netyrė, nors ir iš esmės ja rėmėsi (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą.

8. Atsižvelgdamas į tai, jog kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra dvidešimt penkeri metai, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, apeliacinės instancijos teismas turėjo ex officio pripažinti, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 57.1 punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti prieš terminą sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nurodytus mokėjimus net ir tuo atveju, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui kredito dalies, kuri, lyginant su viso negrąžinto kredito suma, sudaro nedidelę dalį ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.2284 straipsnis), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių) (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).

9. Nagrinėjamu atveju tuos pačius ieškovės faktinius veiksmus, susijusius su pavėluotu ir daliniu įmokų pagal kredito sutartį mokėjimu, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip ne esminį sutarties pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas įvertino priešingai – pripažino juos esminiu sutarties pažeidimu ir tuo pagrindu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Esant tokiai situacijai, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo motyvai, nurodyti skundžiamame sprendime, yra nepakankami.

10.Apygardos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog esminis sutarties pažeidimas vertintinas pagal pažeidimo faktą, o ne mastą. Pripažinus tokią teismo išvadą teisinga ir teisėta, tektų pripažinti ir banko teisę nutraukti kredito sutartį dėl menkiausio sutarties pažeidimo, neatsižvelgiant į tai, ar šis pažeidimas laikytinas esminiu. Vėliau skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas, prieštaraudamas pirmiau nurodytai savo išvadai, vis dėlto įvertino, be kita ko, ieškovės prievolių nevykdymomastą ir trukmę, ir padarė išvadą (tiesa, – nemotyvuotą), kad ieškovė iš esmės pažeidė savo sutartines prievoles.

11.Apylinkės teismas, nustatydamas susidariusios skolos dydį, skirtingai nei apeliacinė instancija, įvertino jį atotrūkio tarp pažadėtojo ir faktiškai atlikto sutarties įvykdymo aspektu (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas detaliai įvertino visus ieškovės atliktus mokėjimus ir konstatavo, jog nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio bankui buvo kas mėnesį mokama vidutiniškai po 635 Eur; 2015 m. gegužės mėn. sumokėta apie 2 000 Eur, 2015 m. birželio mėn. – apie 1 600 Eur.

12.Apygardos teismo išvada, kad ieškovės elgesys davė pagrindą bankui nesitikėti, jog sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, yra deklaratyvi ir nepagrįsta bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, nustatė (ir šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacinės instancijos teismas nepaneigė), kad nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio bankui buvo kas mėnesį mokama vidutiniškai po 635 Eur; 2015 m. gegužės mėn. sumokėta apie 2 000 Eur, 2015 m. birželio mėn. – apie 1 600 Eur. Šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas apskritai neįvertino, kaip ir neįvertino kartu su atsiliepimu į apeliacinį banko skundą ieškovės pateiktų mokėjimų.

13.Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovės padaryti sutarties pažeidimai yra esminiai, neįvertino ieškovės kaltės padarant sutarties pažeidimus ir dėl to apskritai nepasisakė (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

14.Kredito sutarties 57 punktas pirmiausia nustatė bankui teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones, o tik po to nutraukti sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis. Nagrinėjamu atveju bankas šiuo mažiau vartotojams neigiamų pasekmių sukeliančiu savo teisių gynimo būdu nepasinaudojo (nors iš bylos duomenų matyti, kad skolininkai turi kito nekilnojamojo turto, kurį būtų galėję papildomai įkeisti).

15.Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nutraukus kredito sutartį skolininkui (ieškovei ir tretiesiems asmenims) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, visiškai nemotyvuota. Teismas nei įvertino, nei lygino šalims kilsiančias pasekmes po kredito sutarties nutraukimo, kurios akivaizdžiai būtų sunkesnės ieškovei bei tretiesiems asmenims, kadangi jų įsigytas turtas būtų parduodamas iš varžytynių, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (vykdymo išlaidomis, turto pardavimu, tikėtina, mažesne nei rinkos verte, trečiųjų asmenų išsikėlimu iš būsto kartu su nepilnamete dukterimi ir t.t.), o bankas, turėdamas hipotekos kreditoriaus teises bei trečiųjų asmenų laidavimą, jokių nuostolių dėl to nepatirs.

19.Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriai iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra pagrindo būsto kredito sutarties 57.1 punkte įtvirtintą atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, skolininkui sutartyje nustatytu terminu nesumokėjus sumos ex officio pripažinti nesąžininga ir negaliojančia kaip visa apimtimi pažeidžiančią vartotojos interesus. Tačiau, kaip teisingai pripažino patys kasatoriai, šios pirmosios instancijos teismo išvados jie neginčijo. Šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčijo ir bankas. Todėl darytina išvada, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada nebuvo apeliacinio ginčo dalykas ir dėl šios priežasties negali būti kasacijos dalykas. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo ex officio tikrinti, ar kredito sutarties 57.1 punktas nepažeidžia vartotojų interesų, atmestini.

2. Nuoseklus prievolę pažeidžiantis ieškovės elgesys yra esminis sutarties pažeidimas, kadangi bankas negavo to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat banko teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų buvo neįgyvendinti kontrahentui savo veiksmais pažeidus sutartį, be to, toks ieškovės elgesys davė pagrindą bankui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje (CK 6.217 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai).

3. Kasatoriai neginčija apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kad: iki kredito sutarties nutraukimo ieškovė nuolat pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas nustatytu laiku grąžinti kreditą ir jos vėlavimas truko daugiau nei 300 dienų; iki kredito sutarties nutraukimo susidarė apie 6 200 Eur dydžio skola bankui; bankas nuo pat ieškovės vėlavimo vykdyti įsipareigojimus pradžios (nuo 2013 metų pradžios) keletą kartų įspėjo ieškovę apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir ją informuodavo apie susidariusią skolą bei suteikdavo protingą terminą ją padengti, tačiau ieškovė skolos per papildomai nustatytus terminus nepadengė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino šias faktines aplinkybes kaip sudarančias pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog buvo padaryti esminiai kredito sutarties pažeidimai, kuriems esant bankas įgavo teisę nutraukti kredito sutartį joje nustatytais pagrindais.

4. Kasatorių argumentai, kad kredito sutarties nutraukimas, įvykęs 2014 m. balandžio 19 d., turėtų būti pripažįstamas kaip padarytas dėl neesminio sutarties pažeidimo, vertintini kritiškai ir nėra įtikinami. Kasatorių atlikti mokėjimai buvo pradėti tik nuo 2015 m. gruodžio 20 d. ir vertintini kaip jų gynybinė taktika apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme. Kasaciniame skunde nepaaiškinta, kodėl šie mokėjimai buvo atnaujinti tik nuo 2015 m. gruodžio 20 d., todėl yra pagrindas manyti, kad tokie mokėjimai bus sustabdyti (nutraukti), pasibaigus šalių teisminiam ginčui.

20.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria nutarė pakeisti kasacinėje byloje Nr. eCIK-573/2016 ginčo teisinio santykio šalį „Danske Bank A/S“, veikiantį per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą (filialo kodas 301694694), buveinės adresas: Saltoniškių g. 2, LT-08500 Vilnius, jo teisių perėmėju „Swedbank“, AB, (j. a. k. 112029651), buveinės adresas: Konstitucijos pr. 20A, LT-03502 Vilnius.

Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl būsto kredito sutarties kaip vartojimo sutarties

21.Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).
Dėl bendrųjų vartojimo sutarčių nuostatų

22.Šioje byloje nagrinėjama sutartis savo požymiais atitinka būsto kredito vartojimo sutarties sampratą, todėl sutarties sąlygų bei jų taikymo sutartį vykdant vertinimui turi būti laikomasi taisyklių, kylančių iš vartotojų teisių apsaugos teisinio reglamentavimo ES ir nacionaliniu lygmeniu.

23.CK 6.188 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – ir Direktyva 93/13/EEB) (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) (į paskutinius pakeitimus, padarytus 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių; atsižvelgta 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-700 priėmus dabar galiojantį CK 6.2284 straipsnį).

24.Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) praktiką, siekiant užtikrinti Direktyva 93/13/EEB nustatytą apsaugą, tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo egzistuojanti nelygybė gali būti kompensuota tik teismo, į kurį kreiptasi su tokiais ginčais, aktyviais veiksmais, kurie nesusiję su sutartinių santykių subjektais (žr. ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Pohotovos?, C–470/12, ECLI:EU:C:2014:101, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25.Nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą, ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C–240/98–C–244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C–473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C–168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.).

26.Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C 240/98–C 244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).

27.2009 m. birželio 4 d. sprendime Pannon GSM (C–243/08, ECLI:EU:C:2009:350, 32 punktas) ESTT minėtą poziciją patikslino nurodydamas, kad nacionaliniam teismui pagal Europos Sąjungos teisę suteikiamas vaidmuo neapribojamas tik teise priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos, patenkančios į minėtos direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumo; jis taip pat apima pareigą nagrinėti šį klausimą savo iniciatyva, jei tik teismui žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. ESTT šią nacionalinio teismo pareigą yra ne kartą priminęs ir vėlesnėje savo praktikoje (žr. pvz., 2012 m. birželio 14 d. sprendimo Banco Espa?ol de Crédito, C–618/10, ECLI:EU:C:2012:349, 42 ir 43 punktus; 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Banif Plus Bank, C–472/11, ECLI:EU:C:2013:88, 22 punktą; 2014 m. liepos 17 d. sprendimo S?nchez Morcillo ir Abril Garc?a, C–169/14, ECLI:EU:C:2014:2099, 24 punktą; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo ERSTE Bank Hungary, C–32/14, ECLI:EU:C:2015:637, 41 punktą ir kt.).

28.Savo esme analogiškos pozicijos laikomasi ir nacionalinėje teisėje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje. Dabar galiojančio CK 6.2284 straipsnio 9 dalis įtvirtina, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais teismo turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnis) nustatytus nesąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009 ir kt.).

29.Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (dabar 6.2284 straipsnio 2 dalis) nesąžininga gali būti pripažinta tik individualiai neaptarta sąlyga, kuria iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, vartotojo teisės ir interesai. Vadovaujantis CK 6.188 straipsniu (dabar CK 6.2284 straipsnis) inter aliadraudžiama numatyti standartines sąlygas, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Ši teisės aiškinimo taisyklė kyla iš į nacionalinę teisę perkelto 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB 3 dalies 1 punkto nuostatų. CK 6.188 straipsnio 6 dalyje (dabar CK 6.2284 straipsnio 6 dalis) nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai (Direktyvos 93/13/EEB 5 straipsnyje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimas).

30.Aiškindamas kriterijų, kuriuos nacionalinis teismas turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas, turinį Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad tam, jog užtikrintų Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą vartotojų apsaugos veiksmingumą, nacionalinis teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar pardavėjas arba tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai (ESTT 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo VB Pénzügyi L?zing Zrt. prieš Ferenc Schneider, C 137/08, ECLI:EU:C:2010:659, 51 punktas).

31.Sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai (ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Verein für Konsumenteninformation, C–191/15, ECLI:EU:C:2016:612, 62 punktas).

32.Nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį, atsižvelgdamas į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remdamasis sudarant sutartį buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties ar sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties Pohotovos?, C–76/10, ECLI:EU:C:2010:685, 59 punktą, ir 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Bucura, C–348/14, ECLI:EU:C:2015:447, 48 punktą). Nacionalinis teismas, vertindamas, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kilus abejonių turi aiškinti šias sąlygas vartotojo naudai (ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Van Hove, C–96/14, ECLI:EU:C:2015:262, 49 punktas).

33.Kartu ESTT pažymėjo, kad siekiant įvertinti, ar hipoteka užtikrintos paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga yra nesąžininga, svarbiausi šie kriterijai:
· ar pardavėjo arba tiekėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamuose sutartiniuose santykiuose yra esminė,
· ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, palyginti su paskolos trukme ir suma,
· ar tokia teise nukrypstama nuo nesant šalių susitarimo taikytinų nuostatų ir dėl to vartotojui, atsižvelgiant į jo turimas procesines priemones, tampa sunkiau kreiptis į teismą ir pasinaudoti teise į gynybą
ir
· ar nacionalinėje teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, prieš kurį tokia sąlyga nukreipta, pašalinti vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pasekmes.
Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgęs į visas ginčo, kurį jo prašoma išspręsti, aplinkybes (žr. ESTT 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espa?ol, C–537/12 ir C–116/13, ECLI:EU:C:2013:759, 70, 71 punktus; 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C–415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 73 ir 75 punktus).

Dėl vienašališko būsto kredito vartojimo sutarties nutraukimo

34.Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. kovo 18 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. raštais informavo ieškovę apie vienašališką 2008 m. sausio 16 d. būsto kredito sutarties nutraukimą kaip faktinį pagrindą sutartyje nurodė nustatytais terminais nesumokėtą priklausančią mokėti dalį kredito sumos, palūkanų ir delspinigių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisinio kredito sutarties nutraukimo pagrindo atsakovas nenurodė. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas vienašališką būsto kredito sutarties nutraukimą grindė tiek sutarties 57.1 punkte nurodyta sutarties sąlyga, tiek CK 6.217 straipsnio 2 dalimi.

35.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais, kaip nurodyta pirmiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

36.Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

37.Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas ginčo kredito sutartį nutraukė dėl esminio sutarties pažeidimo remdamasis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, tačiau tokios savo išvados neargumentavo (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė nutarties 36 punkte minimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, tačiau nuosekliai neanalizavo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (CPK 3 straipsnio 5 dalis, 4 straipsnis).

38.Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažinęs, kad atsakovas teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį joje nustatytais pagrindais (sutarties 57.1 punktas), nesivadovavo šios nutarties 23–33 punktuose nurodytomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, užtikrinančiomis vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugos standartus, atitinkančius ES teisės, perkeltos į nacionalinę teisę, reikalavimus (CPK 3 straipsnio 5 dalis, 4 straipsnis).

39.Tai suponavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė pareigos ex officio, peržengiant apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), vertinti vartojimo sutarčių sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus nesąžiningumo kriterijus (nutarties 28 punktas), šiuo atveju – sutarties 57.1 punkte įtvirtintos sąlygos, suteikiančios atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

40.Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41.Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas kasacinį skundą kasatorius K. S. turėjo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 108 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

42.Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur sumos ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.).

43.Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Andžej Maciejevski

Janina Stripeikienė